2020-10-01

„Sugrįžtu mokyti”: apie pergales, iššūkius ir degančius klausimus

Patirties reflektavimas yra svarbus mokymosi ir tobulėjimo šaltinis. Tai tramplinas, takelis, atspirties taškas ir pamažu bepradedantis vilnyti vandens ratilas, kuris veiksmams suteikia kryptį. Refleksija grupėje – labai svarbi savitarpio pagalba, kai saugioje aplinkoje galima pasikalbėti apie tai, kas džiugina, jaudina ar skaudina.

Rugsėjo 28 d. buvo pirmoji refleksijos diena, kurią buvome numatę projekto „Sugrįžtu mokyti“ dalyviams. Jos metu sugrįžusieji dirbti į mokyklas mokytojai dalinosi savo nuotaikomis, įspūdžiais ir patirtimis apie pirmąjį darbo mėnesį mokyklose. Refleksiją vedė dr. Eglė Pranckūnienė. Susitikimo pradžioje su dalyviais radome atsakymus į tokius klausimus kaip: kas yra refleksija, kuo ji skiriasi nuo grįžtamojo ryšio, kodėl svarbu ir kaip reikia reflektuoti. Sukūrus pasitikėjimo tarp dalyvių atmosferą, pajutus grupės bendrystę ir išsiaiškinus pagrindinę refleksijos prasmę, mokytojai pasidalino savo pergalėmis, atvirai įvardino didžiausius iššūkius, kėlė degančius klausimus. Atsakymų į iškilusius klausimus ieškojome drauge – patardami, pasipasakodami savas patirtis, nu(si)ramindami ir pasidžiaugdami.

Dar po mėnesio su šiais mokytojais susitiksime antrajai refleksijai. Joje apmąstysime, įsivertinsime ir nuspręsime, kaip dirbsime toliau.

Laukiant kito bendraminčių susitikimo norime priminti keletą vertingų įžvalgų apie refleksiją: refleksijos procesas gali būti labai įvairus; reflektuojant svarbu atsisakyti vertinančios nuostatos; reflektuoti būtina realią padėtį, o ne „jeigu būtų…“; reflektuojant reikia būti atviru pačiam sau ir nebijoti nemalonių patirčių. Ir svarbiausia – reflektavimas ne tik būdas, bet kultūra!